Susipažink su Afrika

Primary tabs

Daugiau įdomybių: ČIA

Susipažink su Afrika
 

 

Tasilio Adžeras (berb. Tassili N'Ajjer) – plynaukštė Alžyro pietryčiuose, centrinėje Sacharoje, į šiaurės rytus nuo Achagaro kalnyno.

Tasilio Adžeras nėra kalnynas įprasta reikšme, nors jis iškilęs iki 2250 m virš jūros lygio. Iš tikrųjų tai 640 km gausybė griovų ir išdžiūvusių upių vagų skaldo į uolų ir akmens smailių chaosą.



Teritorijos, dabar vadinamos Sachara, klimatas anksčiau buvo drėgnesnis. Pietiniame dykumos pakraštyje daugeliu sausų smėlingų vadžių ir griovų tada tekėjo upės arba plytėjo ežerai. Dabartinės dykumos vietoje kadaise žaliavo pievos.




Achagaro kalnynas – didžiulė, tuščia, beveik Prancūzijos dydžio plynaukštė Sacharos centre.

Iš trijų pusių apsuptas kyšančių uolų, vakaruose Achagaras pereina į Tanezrufto plynaukštę („Troškulio šalį“).



Nors Achagaras, arba Hogaras, vadinamas kalnynu, iš tikrųjų tai plynaukštė. Jos viduryje, Atakoru vadinamoje srityje, atvėsę lavos srautai sudarė vulkanines uolienas, kurios sulūžinėjo ir suskilinėjo kaip milžiniškos šlako krūvos paviršius





Dadeso tarpeklis − Atlaso kalnuose (Marokas) esantis tarpeklis. Jis su Dadeso upe vingiuoja įsispraudęs tarp 500 m aukščio kalnų.

Maždaug prieš 200 milijonų metų šios uolos buvo koralų rifai jūros dugne, bet per pastaruosius milijonus metų Žemės plutos judėjimas, po truputį jas keldamas ir lankstydamas, suformavo Atlaso kalnyną.



 




Tenerė – dykuma Sacharoje. Šis kraštas dėl ypatingo gyvybės stygiaus vadinamas dykuma dykumoje, jis taip toli nuo jūros, kaip tik įmanoma tik Sacharoje.

Tenerės dykumoje driekiasi kopų (tarp jų yra ir aukščiausia pasaulyje – apie 244 m) grandinės, joje yra žvyro dengiamų dykumos vėjų ardomų plynaukščių, ir uolų darinių.
Tenerės dykumoje naktį temperatūra smarkiai krinta, dienos temperatūra nuo nakties gali skirtis net 38 °C.
1991 m. Tenerės dykuma įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.





Asalis – ežeras centriniame Džibutyje. Tai sūriausias Žemės vandens telkinys, kuris plyti geografiškai vienoje neramiausių Žemės vietų.

Asalio ežeras yra žemiausia Afrikos žemyno vieta (155 m žemiau jūros lygio), o dėl 57 °C vasaros temperatūros – ir viena karščiausių. Abu šie veiksniai lemia dar vieną rekordinę ypatybę – tai sūriausias vandens telkinys Žemėje, 10 kartų sūresnis negu vandenynas ir net sūresnis už Negyvąją jūrą.





Erta Alė – ugnikalnis Danakilių regione, šiaurės rytų Etiopijoje. Teigiama, kad Erta Alė yra ilgiausiai be pertraukos veikiantis Žemės ugnikalnis.

Jis aktyvus nuo 1967 m.Erta Alė per pastaruosius 125 metus stipriai išsiveržė septynis kartus: 1873, 1903, 1904, 1940, 1960, 1967 metais (pirmosios trys datos apytikslės)





Turkanos ežeras yra Didžiajame riftiniame slėnyje Kenijoje (šiaurinis galas – Etiopijoje).

Nederlinguose Kenijos šiaurės vakaruose, tiesiog priešais sieną su Etiopija, glūdintis Turkanos ežeras yra labai atokus.
Iš visų šalia ežero gyvenančių genčių tik dvi, turkanų ir molo, naudojasi žuvų gausybe. Jie gaudo milžiniškus Nilo ešerius, kartais sveriančius iki 90 kg.





Ruvenzoris – kalnynas Rytų Afrikoje, dar vadinamas Mėnulio kalnais. Uolingas jų masyvas driekiasi apie 96 km išilgai Ugandos ir Kongo Demokratinės Respublikos sienos. Margerita, viena iš Stenlio kalno viršūnių, yra 5110 m aukščio.

Daugiau kaip prieš 2000 metų graikų geografai rašė apie kalnus, kurių sniegynai ir versmės maitina Nilo ištakas. Aristotelis IV a.pr.m.e. minėjo Centrinėje Afrikoje stūksantį „sidabrinį kalną“, o Ptolemėjas pavadino juos Mėnulio kalnais. Dabar manoma, jog Ptolemėjo minėti kalnai ir yra Ruvenzoris. Ruwenzori bantų kalba reiškia „lietaus sukėlėjas“.



Snieguotą Ruvenzorio viršūnę beveik nuolatos dengia debesys. Kalno pamatinį granitą dengia žėručio skalūnas – blizganti, stambiagrūdė uoliena, transformuota galingo žemės judėjimo karščio ir slėgio. Ruvenzoris susidarė ne dėl vulkaninių procesų kaip Kilimandžaras ir Kenija. Čia mažiau nei prieš 10 mln. metų buvo iškeltas, dėl Afrikos didžiojo rifto formavimosi. Geologiniu požiūriu tai – neilgas laikotarpis. Šis santykinis jaunumas ir lemia dantytą šio kalnyno profilį.
Ruvenzorio lietų ir ledynų nuotėkis sukūrė daug ramių ežerų, kuriuos supa įmirkę žali miškai. Tarp sumedėjusių paparčių ir vijoklių auga laukiniai bananai.





Ol Doinyo Lengai – Afrikos Didžiajame riftiniame slėnyne, Šiaurės Tanzanijos kraterių grandinės viduryje stūksantis veikiantis ugnikalnis. Tai masajiškas pavadinimas, reiškiantis „Dievo kalnas“.

Veikiantis ugnikalnis Ol Doinyo Lengai vargu ar yra gamtovaizdžio įžymybė: jis tik 2856 m aukščio, o netoliese kyla didingesni kalnai, pavyzdžiui, Kilimandžaras. Tačiau užuot spjaudęsis ugnimi ir dūmais, jis purškia sodą. Nepaprastą jo lavą sudaro karbonatitai, turtingi natrio ir kalio karbonatų (reti mineralai gregoriitas ir nierereitas).





Rytų Afrikos sodos ežerai

Pietiniame Didžiųjų lūžių slėnio pakrašty driekiasi sėklių, čirškančių, prisodrintų sodos ežerų virtinė.
Šviesiai žali, rausvai ar akinamai balti seklūs sodos ežerai Rytų Afrikoje išsibarstę po Lūžių slėnį kaip sutraukyta apyrankė. Kai kurie spindi pusiaujo saulėje - soda vandens pakraščiuose sudžiuvusi į kietą plutą. Kiti, pavyzdžiui, Bogorijos ežeras, kunkuliuoja ir garuoja nuo karšto vandens šaltinių palei kranto liniją.
Vyraujančią šviesiai žalią ir rusvą spalvą sodos ežerams suteikia mikroskopiniai augalai ir gyvūnai, tarpstantys tame vandenyje, ežero spalva keičiasi pagal jų kiekio svyravimus ir vietines sąlygas.





Kongo Upė

Kongas (pranc. Congo) – didžiausia upė centrinėje Afrikos žemyno dalyje, antra upė pagal ilgį (4700 km) Afrikoje po Nilo. Kongo upės pavadinimas taip pat duoda pavadinimą Kongo Demokratinei Respublikai ir Kongo Respublikai. Abi šalys driekiasi ant Kongo upės krantų.



Iš pradžių ši upė vadinta Zairu, o XVII a. europiečiai tyrinėtojai ją perkrikštijo Kongu – kongo tautos vardu. 1971 m. priklaususio Belgijai Kongo ir upės pavadinimas pakeistas Zairu. Nuo 1997 m. šaliai ir upei grąžintas Kongo pavadinimas.





Ngorongoro krateris

Ngorongoras – užgesęs ugnikalnis yra Didžiajame riftiniame slėnyje, Žemės plutos rifto, vingiuojančio per Afriką nuo Mozambiko iki Sirijos, rytinėje atšakoje, Tanzanijoje. Ngorongoro reiškia „didelė duobė“.



Per milijonus metų milžiniški Žemės plutos slėgiai per silpnas rifto vietas ugnikalnių virtinėje – ji dabar sudaro Rytų Afrikos Kraterių grandinę – išstūmė magmą į paviršių. Ngorongoras yra vienas šių ugnikalnių. Kitados jis buvo kūgio pavidalo ir beveik dvigubai aukštesnis negu dabar. Tačiau kai maždaug prieš 2,5 mln. metų galų gale išsieikvojo jo paskutinio išsiveržimo galia ir visos po jo kūgiu buvusios magmos židinys ištuštėjo, kūgio viršūnė susmego į tuštumą. Dabar iš jo likusi tik Apskritojo stalo kalva šiaurės vakarinėje kraterio dalyje.





Virungos kalnai

Virungos kalnai – aštuoni ugnikalniai – iš kurių du veikiantys – iškilę į debesis virš trijų Rytų Afrikos šalių – Ruandos, Ugandos ir Kongo Demokratinės Respublikos lygumų.



Virungos virtinę sudaro aštuoni ugnikalniai, nusidriekę 58 km ruože. Šeši iš jų yra nebylūs, užgesę; kiti du, stovintys kalnyno gale, – veikiantys, jie nuolatos smilksta grasindami išsiveržti.



 




Griaučių krantas

Griaučių krantas (angl. Skeleton Coast, portug. Costa dos Esqueletos) − Namibijos pakrantės dalis nuo Kunenės upės žiočių Angoloje iki Svakopmundo, pietinėje Namibo dykumos dalyje.



Senovėje portugalų jūreiviai šį Namibijos pajūrio ruožą vadino Pragaro krantu. Dabar jis vadinamas Griaučių krantu. Tai 500 km ilgio krantas − negailestingas, bet ir savotiškai gražus. Griaučių krantą nuo Atlanto iki atokesnių žvyro lygumų vagoja milijonas auksinių kopų, besidriekiančių į šiaurės rytus. Tarp kopų matomi miražai. Griaučių kranto paplūdimys nubarstytas granito, bazalto, smiltainio, agato, karneolio ir kvarco žvirgždu.
1943 m. buvo rasta dvylika begalvių skeletų, drauge gulinčių paplūdimyje, o netoliese esančioje apleistoje trobelėje − vaiko griaučiai. Ant suskilusios lentelės buvo parašyta: „Aš keliauju link upės, esančios 60 mylių į šiaurę; jei kas nors ras šią žinią ir seks mane, tepadeda jam Dievas.“ Šis pranešimas parašytas 1860 m. Iki šiol neišaiškinta, kas buvo tos tragiškos aukos, kaip jie pateko į šį krantą ir kodėl rasti be galvų.






Etošos duburys

Etošos duburys – Namibijos šiaurės dykumose tįsančio druskingo didžiulio ežero, išdžiūvusio prieš milijonus metų, duburys.



Šis duburys yra dalis daug didesnio reiškinio, Etošos baseino, kuris sykiu su Okavango delta Botsvanoje ir daugybe kitų mažesnių duburių bei ežerų kadaise, geologų nuomone, sudarė didžiausią ežerą pasaulyje. Prieš milijonus metų šį ežerą maitinusios upės išdžiūvo. Netekęs gyvybingumo šaltinio, dėl nuolatinio garavimo ir nutekėjimų galiausiai išnyko ir pats ežeras. Dabar Etoša liko kaip nedidelis buvusio pavidalo pavyzdys – 130 km ilgio ir 50 km pločio balta druska nuklota įduba.





Kalahario dykuma

Kalaharis (angl. Kalahari) – milžiniška lyguma Afrikos plynaukštėje. Tai ilgiausias pasaulyje smėlynų ruožas, kurio nekerta akmenų ar žvyro intarpai kaip Sacharoje. Kalaharis apima beveik visą Botsvaną, nusidriekia vakarų link į Namibiją, o šiaurėje įsiterpia į Angolą, Zambiją ir Zimbabvę. Vietiniai gyventojai jį vadina Kgalagadi (tyrlaukiu).Kalaharis – vienas nuostabiųjų pasaulio paminklų: čia viešpatauja ugnis, vėjas, vanduo ir smėlis. Maždaug prieš 65 mln. metų Žemę supurtė stiprus žemės drebėjimas, ir į centrinę Pietų Afrikos dalį išsiliejo vulkaninės lavos srautai. Šios banguojančios lavos upės, vietomis iki 8 km gylio, sudarė aukštus kalvagūbrius ir gilius upių slėnius.Kalahario sausringumą sukelia šaltoji Bengelos srovė, atitekanti prie vakarinės Pietų Afrikos pakrantės iš Antarktidos. Ledinis jūros vanduo atvėsina vyraujančius vėjus, neleisdamas jiems sugerti pakankamai drėgmės, kad atneštų žemynui lietaus.Nepaisydama sausrų, Kalahariui būdinga dižiulė gyvūnų įvairovė: vien didesnių už šakalą žinduolių lygumomis ir pievomis bastosi ne mažiau kaip 46 rūšys.


Facebook komentarai:

Daugiau įdomybių